Olivanderio lazdelės

Čia galima išsirinkti netikėčiausią lazdelę: ploniausią,storiausią,gražiau,tvarkingiausią,lanksčią ,nelanksčią gruoblėtą arba ne.faktas tas,kad visi hogiečiai čia pirkdavo sau lazdeles,pas meistrą nagingiausią: Olivanderį.jis buvo senučiukas pakaušyje nuplikuisias plaukais ir dėvintis savo senovišką juodo aksomo kostiumą kuris buvo pradabangus,tačiau gerokai sulopytas.Olivanderio mažutės,dygios,pamėlusios akėlės sugebės tau išrinkti tinkamiausią lazdelę...

Kate lėtai pravėrė parduotuvės duris. Ji buvo tamsi ir maža. Būtent tokia kokios Kate'i patiko.
- Hem..- krekštelėjo,- ar kas nors yra?
- Taip yra.- iš po lentynų išlindo senas sukręšes pardavėjas.- O, Winter. Graži, klastinga. Kaip ir tavo tėvas. Plaukai mamos?- Žvilgtelėjo jis į rožinius plaukus.- Taip... Rozanos. Hm... Ir kokios lazdelės tau reikėtų...- Olivanderis užlindo už lentynų.- štai, pamėgink šitą. Lanksti, raudonmedžio su velos plauku 7 colių.
Kate atsargiai paėmė lazdelę. Pamosavo, bet nieko neįvyko.
- Na, manau ne ši...- nusivylusi pasakė Kate.
Olivanderis vėl dingo už lentynų ir vėl išlindo su nauja lazdele, bet ir ši netiko. Taip jis ieškojo lazdelės valandą dvi... Kate'i jau pabodo laukti.
- Taip!- pasigirdo džiugus šūktelėjimas už lentynų.- Šita... Tikrai šita. Imk. Bugienos, su fenikso uodegos plunksna 13 colių.- padavė jis Kate'i lazdelę.
- Tikrai?- dvejodama pasiėmė lazdelę Kate. Ji visa nušvito. Tarsi šiluma ją užliejo.- Taip... Tikrai šita... Keik kainuos?-paklausė Kate.
- 11 galeonų.- pasakė Olivanderis.
- Štai,- padavė pinigus.- Vuso gero...- ir išėjo apžiūrinėdama savo naujają lazdelę.
- Viso.

((noriu paklausti čia reikia pačiam vaidinti olivanderi ar ji kas pavaidins?))

(( pačiam... Taip kaip aš rašiau..))

((aišku))
*Džeinė iėjusi i krautuve apsiaire pamačiusi voratinklius pašiurpo oda, bet ji nedrasiai žengė prie prekystalio*
-Sveiki...*nuaidėjo galsas per visa patalpa. iš už lentynu išlindo mažo ugiuo žmogus panašaus ūgio kaip Džeinė.
-Sveiki *pasisveikino Olivanderis*
-Norėčiau isigyti lazdele*pasakė Džeinė persigandusi netikėto seunuko išlindimo*
-visi kas ateina i šia krautuvėle nori lazdeliu*pasakė Olivanderis bandydamas kaip juoka pasakyti, bet nelabai pavyko Džeinė dirbtinai nusijuokė senukas suprates surimtėjo*
-Kagi manu kad tau tiktu ši *padave trumpa lazdele11 centimetru ilgio lazdele. Džeinė pamojo ja ir Olivanderis nudžiuges paėmė lazdele iš džeinės ir idėjo i dėžute.*
- Būtų 5 galeonai ir 13kniutu*Džeinė išėmė ir padavė Olivanderiui išeidama tarė:*
-Ačiu ir geros dienos*išejo*

(nereikia čia tų * ,nes rašome kaiip hp knygoj,dašunta???)

Alice įėjo į tamsią, baugią krautuvėlę.
- Sveiki, ar čia yra kas nors? - paklausė Alice, nes buvo labai tylu ir nesimatė jokio žmogaus.
Atsargiai ji vaikščiojo po krautuvėlę ieškodama pardavėjo. Sunkiai girgždėjo grindys. Staiga, iš niekur nieko jai prieš akis išlindo ponas Olivanderis. Alice nusigando.
- La...aba.. die..na... - pasisveikino su Olivanderiu Alice, dar neatsipeikėjusi.
– Laba diena, kuo tu vardu, mergaite?
- Alice Foster, bet turbūt jūs tokios negirdėjot, - pasakė Alice jau drąsiau.
Olivanderis suglumo.
- Mano tėvai žiobarai, - paaiškino Alice.
- Aaa... Žiobarai, - suprato Olivanderis, - Nieko baisaus, kartais žiobarų vaikai būna patys geriausi burtininkai, - padrąsinamai nusišypsojo Olivanderis mergaitei. Alice taip pat šyptelėjo.
- Hmm..., įdomu, kokia čia tau lazdelė tiktų... - pradėjo galvoti Olivanderis.
Jis vaikščiojo tarp lentynų retkarčiais vis ištraukdamas kokią lazdelę, bet netrukus, nusivylęs, tarsi supratęs savo klaidą, padėdavo ją atgal. Taip praėjo apie dvidešimt minučių. Alice šiek tiek nusibodo laukti. Tačiau ji neparodė, kad jai kažkas nepatinka. Pagaliau Olivanderis ištraukė vieną dėžutę, bet jos nepadėjo, o nunešė pas Alice.
- Ši lazdelė... Na nežinau... Galbūt ji tau tiks, - pagalvojo Olivanderis, - pabandyk, 8 colių bugienio su fenikso plunksna.
Alice nedrąsiai paėmė lazdelę ir ja pamojavo.Sudužo vaza. Alice persigando.
- Oi, pone, labai atsiprašau, aš tikrai nenorėjau, prisiekiu, netyčia, nežinau kaip čia man taip išėjo... – bandė atsiprašinėti Alice,
- Nieko tokio, man taip dažnai atsititinka, - nuramino Alice ponas Olivanderis, - Aš pats kaltas, kaip galėjau nepagalvoti apie tokį svarbų dalyką... Na, dabar žinau ko tau reikia, - nudžiugęs pasakė jis ir greitu tempu nuėjo į patį krautuvės galą. - Ši lazdelė tau tikrai tiks, - įsitikinęs pasakė Olivanderis ir padavė lazdelę Alice.
Alice patikėjo Olivanderiu, paėmė lazdelę ir drąsiai ja pamojavo.
Tuoj pat jai užkaito pirštai, o iš lazdelės galo pasipylė smulkios žvaigždutės. Alice nusišypsojo, supratusi, kad tai - jos lazdelė.
- Nuostabu! Ši lazdelė tau idealiai tinka! - džiaugėsi Olivanderis. – Taigi, iš kukmedžio, 7 colių, su vienaragio plauku. Puiku, – vis dar džiaugėsi Olivanderis ir pastvėrė lazdelę iš Alice rankų, įdėjo į dėžutę ir ją iškilmingai padavė Alice.
Alice paėmė dėžutę ir įsidėjo ją į krepšelį.
- Ačiū jums labai, pone Olivanderi, - pasakė Alice, - Kiek aš jums skolinga?
- 10 galeonų, - atsakė Olivanderis.
Alice padavė kelias monetas ir atsisveikinusi išėjo iš krautuvės.

Lara Misticism rašo:(nereikia čia tų * ,nes rašome kaiip hp knygoj,dašunta???)

sorry as visur ipratus taip rašyt visuose frm rašau....