Pamiškė

Kol Terra sakė kad ten ir einame Eva apžiūrėjo šias vietas kad prisimintu, ji įpač įsidemėjo didelį medį kurio neįmanoma užmiršti.
- Gerai einame ten kur aš sakiau, gal mums pasiseks
Eva nusišypsojo terrai ir abi patraukė takeliu.

Nemesis ramiai žingsniavo po Hogvartso apylinkes ir net nepajuto, kaip atsidūrė prie Uždraustojo Miško. Ji pakėlė galvą. Aukštyn stiebėsi didelės eglės,pušys ir kiti medžiai. Aplinkiai galingais šuorais švilpė vėjas. Ji pilnai užsitraukė švarko užtrauktuką ir įtraukusi kaklą pradėjo pūsti šiltą orą į delnus. Jos žvilgsnis užkliuvo už mažo kuptelio, kuris gulėjo už maždaug penkių metrų nuo jos. Nemesis tyliai priėjo arčiau ir pritūpė. Ten gulėjo negyva kregždė. Mergina liūdnai užsimerkė ir bakstelėjusi lazdele sunaikino mažą lavonėlį. Tada nusipurtė, bet ne nuo vėjo. Ji vėl pažvelgė į mišką ir išsitiesusi stovėjo lyg įbesta. Nemesis žinojo, kad tądien gali nutikti kažkas. Kažkas ko ji nesugebės paaiškinti. Mergina įsidėjo lazdelę į kišenę ir toliau žiūrėjo į medžių viršūnes.

Vėjo ir lietaus lašų lydimą, link Uždraustojo miško, kuris taip pavadintas buvo nebereikalo, atėjo rimtai nusiteikus Jenna. Viena ranka ji spaudė savo rankovę, o kitoje tvirtai laikė savo patikimąją lazdelę. Kai ji pagaliau priėjo tamsų ir atšiaurų mišką, moteris pamatė jauną mokytoją Mithril, kuri dėstė magijos istoriją Hogvartse. Ji, kiek šyptelėjusi, priėjo arčiau jos.
- Laba diena, - pasisveikino, šyptelėdama jai. - Ką čia veikiate?
Jenna nebuvo piktai nusiteikus, tad padrąsinančiai šyptelėjo. Tada vėl pažiūrėjo į mišką - tamsus medžiai nelabai svėtingai pasitiko burtininkus, norėjusius pasisvečiuoti miške.

Nemesis nusišypsojo:
-Laba diena. Išėjau pasivaikščioti. O jūs tamsta direntore? Žinoma jeigu ne paslaptis. -ji mirktelėjo.
Mergina pasistatė švarko apykaklę ir pasikišo rankas į kišenes. Vėjas bjauriai šiaušė jos geltonus plaukus. Ši piktai paburbuliavo:
-Na ir orai...Vėjas,lietus, dar griaustinio su žaibais trūksta...
Nemesis užsikišo plaukus už ausų ir nusipurtė.

- Nusprendžiau pasižiūrėti, ar yra negyvų vienaragių, mat mokykloje sklinda tokie gandai, - moteris atsiduso ir žengė žingsnį į mišką. - O jūs gal norėsite prie manęs prisidėti? Būtų malonu.
Jenna šyptelėjo ir palietė vieno medžio kamieną.
- Na, o oras tikrai baisus - vieną akimirką geriesi saule, o kitą - žiū, kad tik vėjas kokio medžio nenulaužtų tau pro jį einant.
Ji pasižiūrėjo į apsiverkusį dangų, kurio ašaros gan skaudžiai plakė žemę.

Nemesis žengė paskui:
-Žinoma. Bet kas galėtų žudyti tokius gražius ir unikalius padarus..?
Jos veido bruožai sugžiežtėjo ir ji susiraukė.
-Niekada nepatikėčiau, kad kažkas IŠDRĮSTŲ vieną tokį nužudyti...-ji pabrėžė vieną žodį.
Nemesis priėjo prie Jannos ir pažvelgė į miško gilumą.

- Nežinau, yra beširdžių žmonių. O gyvūliams ne taip jau ir rūpi, kas jie tokie. Nors nežinau, abejoju, kad bus negyvų.
Jenna peržengė per vieną žolyną ir įnėrė į jau tamsesnę vietą, kuri buvo kiek tankesnę už buvusiąją.
- Jei sutiksim, galėsim pasiklaust vietos kentaurų, - pagalvojo profesorė. - Žinoma, jei bus tik nusiteikę šnekėt, nes jie nelabai mėgsta su mumis, burtininkais, bendrauti. Na, tai ko gero jūs jau žinote.
Moteris lazdele mostelėjus šūktelėjo "Lumos". Iš lazdelės galo pradėjo sklist šviesa, su kuria tikrai buvo geriau keliauti.
- Beje, ar laukiate mokslo metų?

Nemesis patraukė paskui Jenną ir taip pat įžiebė savo lazdelę:
-Taip laukiu. Pirmi mokslo metai kaip mokytojai...Bijau susimauti.-nusijuokė ši.-O jūs? Vėl nauji darbai, popierizmas ir visa kita...
Merginai atslūgo įtampa po rastosios kregždės sunaikinimo ir ši lengviau atsipūtė. Ji ramiai lazdele mojavo mirš galvos kad matytų ir šakas virš galvos, ir šaknis ant žemės. Nemesis beeidama atlenkė vieną šaką ir ši su didele jėga metėsi atgal.

- Žinot, popierizmas gal kiek ir įgrysta, bet visada apima geras jausmas, kai matai naujus talentus mokykloje. Šiaip jei dėl pamokos tai ir šiek tiek nervinuosi, nors ir žinau, kad viskas praeis gerai.
Jenna kiek pasišvietė į priekį, bet nieko pavojingo nepamatė. Tad ramiai sau žengė tolyn, išvengdama gudrių šakų, kurios norėjo profesorę partrenkti ar šiaip užkabinti.
- O aš gan gerai pažįstu šitą mišką, dar būdama moksleive jį esu išniukštinėjusi, prisipažino Jenna. Ji parodė į kairę pusę, kurioje buvo gan tvarkingas takelis. - Sukite čia.
Ji žengė pingsnį per storą, ažuolo šaką ir tada, jai prieš akis atsirado nuostabus takelis, netrukdomas jokių medžių šakų ir šaknų.

Nemesis žengė paskui.
-Matosi. Kol buvau moksleivė visada vengiau šitos vietos. Man ji visada asocijuodavosi su kažkuo baisaus.-ji nusijuokė.-Jūs esate išvaikščiojusi, taip aš biblioteką. Tikriausiai nėra knygos kurios nebūčiau mačiusi. Ištisai knygas grauždavau.
Ji mostelėjo į šaką atsiradusią prieš pat jos nosį ir ši traškėdama nusilenkė žemyn.

- O, aš ir mėgau. Daugelį knygų bibliotekoje esu perskaičius, bet abejoju ar visas bibliotekos knygas įmanoma perskaityti per visą gyvenimą, - ji šyptelėjo, prisiminusi galybę bibliotekos knygų. - Na, gal kokį trečdalį esu perskaičius, kitas trečdalis mane nelabai domino, o dar vienas - neatrastos geros knygos. O į mišką ateidavau dažniausiai su kitais koledžo mokiniais, paeksperimentuoti kerus ar panašiai.
Miške buvo gan sausa, mat platūs, žali medžių vainikai pridengė beveik visą mišką.
- O suprantama, kad ši vieta jums asociavosi su kažkuo baisaus, - linktelėjo pritardama. - ši vieta tikrai gan pavojinga, tad giliau lįsti, manau, reiktų tik baigus mokslus mokykloje. Tad pagrinde viskas vykdavo nelabai giliai.
Moteris šyptelėjo ir pasižiūrėjo į viršų - pro medžių šakas matės smarkiai apniūkęs dangus.

Nemesis užlipo ant šakelės ir ši velnioniškai garsiai trakštelėjo. Mergina nusipurtė:
-Taip, geriausia baigus mokslus. Bet man ir dabar čia dar baugu...-ji nusipurtė.
Nemesis žvilgsnis užkliuvo už kažko juodo. Ji sumirksėjo ir šis pradingo. Merginai akmuo nuo širdies nusirito. Tokiu menkniekiu ji nenorėjo nervinti direktorės.
-Kaip manot, ar čia gyvena kas nors be gyvūnų? Na žmonių turiu omeny.-pasidomėjo.

Eidama takeliu, Jenna kiek pagalvojus atsakė:
- Abejoju. Pagrinde čia žvėrys, nebent koks užklydęs beprotis. Nors ir tas būtų suėstas ar sudraskytas žvėrių.
Moteris pasuko į dešnę, kur vedė takelis. Jos turėjo saugiai pasiekti miško aikštelę, kurioje dažnai rinkdavosi vienaragiai.
- O jums atrodė, kad amtėt dar vieną žmogų? - susidomėjus paklausė. - Ar tiesiog klausiate?
Ji apžiūrėjo kiek šviesesnį medį nei kiti ir toliau ėjo.

Nemesis gūžtelėjo pečiais:
-Atsakau teigiamai abiem atsakymam.
Jos žvilgsnis klajojo kažkur toli. Nemesis mėlynos akutės vėl užkliuvo už kažkokios juodos dėmės. Mergina nejuokais sunerimo, bet stengėsi to neparodyti.
-Tai jau tikrai...Kad ir ką mačiau, jis tikriausiai žvėris. Koks kentauras ar kas kitas panašaus...
Nemesis nusipurtė nuo ją užplūdusio šaltuko.