Miškas

Shania iš pamiškės atėjo į mišką. Kartu ir Matthew. Išgirdus jo klausimą, tik gūžtelėjo:
-Nežinau...Nei patinka nei nepatinka...O tu spėju be jų negali.
Mergaitė toliau skynėsi kelią pro bruzgynus.

- Galiu, bet juose geriau jaučiuosi.
Berniukas peršoko ber žemą krūmą, iš kurio pasigirdo šnypštelėjimas. Gyvatė.
- O kokios tau vietos patinka be bibliotekų? Man , kaip matai, miškas, hehe.
Berniukas šyptelėjo ir tarstelėjo:
- Lumos! Tik negalvok, kad iš tavęs išmokau - seniai šitą žinau, - berniukas nusijuokė.

Shania nusijuokė:
-Iš manęs dar daug ko išmoksi...Nors šiaip dar daugiau iš mokytojų.Jie iš pamokų nebėgsi,-nepatikliais pasižiūri į Matthew.
Mergaitė toliau ėjo per žemę. Beeidama paspyrė akmenuką, ir pataikė į gyvatę.
-Ups..

- Nebėgsiu - juk aš čia ir atvažiavau mokytis, - pareiškė, nors gan juokingai atrodė, kai jis taip sakė užsikabinęs už vienos medžio šakos.
- Ne rimtai šitą mokėjau. Bet tų trijų, kuriuos prieš tai sakei, tikrai nemokėjau. Na ir Episkey.
Šyptelėjęs pasiskynė kelią pro kelis vijoklius.

- Nori bėk, nori nebėk,- nusijuokė Shania ir pasižiūrėjo į prieš tai kabantį ant šakos Matthew,- Aš žiūrėsiu aks man iš mokslų gausis.
Mergaitė atsiduso ir toliau ėjo keliu, kol staigiai nestabtelėjo:
-Shit..Velnio raizgai.
Prieš Shanios kojas raizgėsi gan nemažas būrys virvių(kitaip nemokėjau pasakyt xD) panašių į vijoklius.

- Kabinkis už šakos ir peršuok juos, - šūktelėjo Matthew. Jis kiek paėjęs toliau pastebėjo kai ką kitą. - Shania, nemanai, kad turėtumėm eiti kiek kitu keliu? - paklausė gan tyliai.
Berniukas pirštu rodė į didžiulį voratinklį, o ant jo - akromantulo jauniklį.
- Taip ir maniau kad jie mums pasitaikys po kojom. Manau, jei eisim tuo keliu, išvengsim jų, - Matthew parodė į kiek kitą pusę.

Shania pažiūrėjo į raizgus:
-Gerai, man tisk kita vieta.
Mergaitė užsikabino už šakos ir perlipo į kitą pusę, kur raizgų nebuvo, bet buvo gan didelis vorantinklis.
-Žinai,aš nekenčiu vorų...
Shania pašiurpo.

- Tai varom čia! - sušuko Matthew ir, pagriebęs Shania už rankos nubėgo kiek kitu takeliu, nei prieš tai rodė. Taip jie bebėgdami pribėgo menką upelį, kur berniukas paleido mergaitės ranką ir peršoko per jį.
- Eime ten, - parodė į gan šviesią vietą. - Būtų fainai sutikti kentaurų. Nenorėčiau turėt arklio kojų... Ir abejoju ar ten bus akromantulų - jie mėgsta brūzgynus ir kiek tamsesnes vietas juk.

Shania peršoko upelį.
-Hm...Šiuo metu kentaurai ne patys svetingiausi.Tad tu būsi laimės kūdikis jei jų šiuo metu nesutiksi.
Mergaitė pradėjo eiti akmenuotu taku.

- Nebijok, aš moku su jais bendrauti, - pasigyrė ir nusijuokė. - Ne, bet jei sutiktumėm, paklausčiau, kur tie akromantulai čia maždaug veisiasi. O tada į tas vietas tiesiog neeitumėm.
Berniukas atsisėdo ant samanotos žemės ir išsitraukė iš apsiausto šokoladinių varlių pakelį, kuriame pusė varlių jau nebuvo. - Nori?
Nusijuokęs berniukas išsitraukė kortelę, o bejudančią varlę įsidėjo į burną.

Shania pasižiūrėjo į Matthew:
-Pirmas klausimas: tu dar čia ketini ateiti?..Antras: kaip tu gali valgyt šitam miške?
Mergaitė pasižiūrėjo į pro jos kojas prašliaužianąia gyvatę.

- Pirmas: būtinai, - nusijuokė. - Ir tu irgi, o dėl antro .. Paprastai, išalkau.
Berniukas nusijuokė ir pasižiūrėjo į kortelę. Jam šypsojos pagyvenęs vyriškis.
- O ką tu dabar norėtum daryt?

-Kaip aš irgi? Daugiau čia manęs ir už milijoną galeonų nenusitemsi.
Shania nusijuokė ir atsisėdo ant akmens.
-Saugiai nueiti ten, kur nėra vorų.Va ko aš norėčiau.

- O čia yra vorų? Ten jie buvo, - pasakė Matthew parodydamas į pusę, iš kurios jiedu atbėgo.
Berniukas sukramtė dar dvi varles ir atsistojo.
- Aš jau maniau, kad sakysi, kad nori skaityt, - nusijuokė. - Bet jei nori grįžt - aš tavęs nekankinsiu - eime atgal.
Jiedu pradėjo eit ten, iš kur atbėgo.
- Manau reik čia eit naktį, kad būtų daugiau padarų. O tai dabar - tik vienas knyzlis ir mažas akromantulas.

Shania nusipurtė:
- Tai jei tu nori vienas ateik naktį, ir medžiok.
Mergaitė atsistojo ir pradėjo eiti keliu.

- Nenoriu medžiot, noriu pamatyt ko nors įdomaus, - gūžtelėjo pečiais ir jiems iš šono jau ir vėl buvo tas pats voratinklis. Tik be mažylio.
- Na va - jokių vorų ir nieko nesaugaus, - burbtelėjo. - Tikėjaus iš miško šito kiek daugiau.
Vaikai jau atėjo į pamiškę, jau galėjai matyt Hogvartso bokštus.

- Gali būt kentauras. Gal kas kitas. Būkite budri, - perspėjo ir pati suspaudė tvirčiau lazdelę. - Tuoj ateisime į vietą, kur mėgsta rinktis naktimis vienaragiai. Manau, ten daugiausią galimybių surasti vieną iš jų negyvą. Ar kelis.
Burtininkė apžiūrėjo medžius, kurie pradėjo rietėti, kas reiškia, kad jos ateina į reikiamą vietą.

Nemesis linktelėjo ir pajuto kaip jos aštrūs nagai susmigo į odą. Ji prikando lūpą ir atleido ranką. Staiga Nemesis nepastebėjusi šakos užkliuvo ir ši perdrėskė švarką.
-Na kas per..?-ji atsisuko.
Tada sustojusi bandė atkabinti švarko skverną, bet jis buvo lyg priklijuotas. Nemesis pradėjo nervintis. Ji dar stipriau pradėjo traukti švarką ir siūlės pagaliau pasidavė. Įplyšo dešinysis skvernas, bet Nemesis lengva ranka bakstelėjo lazdele ir šis iškarto užsisiuvo. Kai mergina pakėlė galvą jos nepaspringo iš nuostabos bei baimės jausmo kuris staiga ją užplūdo.
-Kas per?!
Ji durė pištu į tamsą kur toly švietė kažkas raudonas ir labai panašus į akis. Nemesis suvirpėjo. Ji pradėjo giliai kvėpuoti ir tvirtai suspaudė lazdelę.

Jenna toliau žengė, bet kiek paėjusi atsisuko už savęs. Namesis nebuo, tad moteris sunerimo. Ji lėtai žengė atgal ir pamatė Nemesis. Ši žiūrėjo į vietą, kurioje, bent jenna, nieko nematė.
- Nemesis? Kas nors yra? - paklausė ir priėjo prie jaunosios mokytojos, - Ką nors matėte?

Nemesis linktelėjo.
-Atrodo ten kažkas buvo. Prisiekiu mačiau kažkokias raudonas akis...
Ji nusipurtė:
-Na mažiausiai galime tikėtis negyvai užsiverkusio kentauro. -patenpusi lūpą porino mergina, kad nuramintų baimę.
Jos lazdelė neperdaugiausiai apšvietė, bet matyti buvo galima.
-Tikrai esu garantuota, kad jis mums nepavojingas. Mažų mažiausiai mirtinas.-Nemesis sarkastiškai nusišypsojo.
Merginos lazdelės švieselė pradėjo neramiai judėti:
-Kas per..?

- Nemesis, manau greičiau einam. Netoliese nuo čia - aikštelė, kurioje dažniausiai ganosi vienaragiai.
Moteris parodė pusę ir praleido Nemesis pirmą eiti. Ji apsidairė aplinkui, bet galėjo matyti tik medžių kamienus, krūmus ar kitus augalus. Kiek paėjus, joms atsivėrė jauki miško aikštelė. Profesorė apžvelgė ją ir nematė nei vieno negyvo vienaragio. Kažkur netoliese sukrebždėjo krūmai, tad ji pakėlė savo lazdelę, tikėdamasi ką pamatyti.

Nemesis beėjusi šalia krūptelėjo. Negali būti...
-Kaip manot kas čia?
Mergina iškėlė lazdelę. Priekyje švystelėjo kažkas balta. Tokiame tamsiame fone tai labai gerai matėsi. Krūmai krebždėjo vis garsiau.
-Nagi kas toliau?
Iš krūmų išlindo vienaragis. Bet jis buvo leisgyvis. Nemesis sumirksėjo:
-Ar galėtumėte tai paaiškinti?
Nemesis parodė į kruvinai raudonas vienaragio akis.

Moteris nustebusi apžiūrėjo gyvulį. Jis buvo be savo rago, šonuose buvo nagų žymės. Ji lėtai priėjo prie jo ir paglostė jam nosi. Tas gailiai sužvenge. Jo šonas buvo suteptas jo sidabriniu krauju.
- Nežinau kas taip galėjo pasidarbuoti, - moteris kiek sunerimus pasakė. - Episkey!
Nusitaikė į žaizdas ir sušuko. Jos po biški susitraukė. Ji pažvelgė į jo akis.
- Pirmą kartą tokius dalykus regiu, - vienaragis stovėjo gan ramiai. Po kiek laiko jis atsigulė. Proffesorė dar pažiūrėjo į jo ragą. Tiksliau į vietą, kur jis kažkadaise buvo. - Manau, Nemesis, jūs teisi - čia yra žmogus.
Direktorė apsižvalgė sukdama galvą.
- Homenum revello! - sušuko, bet tai leido suprasti, kad čia žmonių tikrai nėra. - Kaip manote, kieno tai dar galėtų būti darbas?

Nemesis rimtu veidu nužvelgė vienaragį.
-Neįsivaizduoju. Bet tas kas tai padarė neturėjo sąžinės. Nulaužti ragą ir dar taip subjauroti..?
Mergina visdar nustebusi palingavo galva:
-Bet pasirodo atdirado kad taip galėtų padaryti...Jugi padarinys prieš pat mūsų akis...

- Tai turėtų būt žvėris, Nemesis, - moteris paglostė dar kartą gulėjusį vienaragį. - Bet jo akys... Tai galėtų būti meška...
pareiškė ir pagalvojus nusprendė kitaip.
- Bet ne, meškų šitoje miško pusėje nelabai sutiksi. Ir šiaip, manau, tai durėtų būt kas nors.. magiškesnio. Gal jūs turite minčių?
Moteris atsisuko į Nemesis pusę. Ši vis dar stovėjo toje pačioje vietoje.
- Tai ko gero įvyko naktį.. Žaizdose kraujas jau buvo kiek užkrešėjęs.
Profesorė žiūrėjo į vieną tašką ryškiai ne apie medį toje vietoje stovėjųsį. Miškas paslaptingai ošė... O, kad jie ką papasakotų.