Miškas

Nemesis neigiamai papurtė galvą:
-Neįsivaizduoju...Gal koks vilkolakis..? Bet ne. Jie pagaliau būna žmonės. Beto negirdėjau, kad kas nors apie tai kalbėtų. Jugi gandai greitai sklinda.
Mergina tyliai įkvėpė:
-Bet tai turėjo būti nesuvaldomas žvėris, kad net vienaragis neapsigynė. Jo ragas turėjo būti aštrus...O dabar jo visai nė žymės...
Nemesis negalėjo patikėti tuo vaizdu kuris stovėjo priešais jos akis.

- Vilkolakis... Manau, kokiam mušeikų skersgatvy tikrai vienaragio ragas būtų gan paklausi prekė. - moteris susimąsčiusi atsisiuko į Nemesis ir vienaragį. - Kaip manote, ar gali būti galymybė, kad vilkolakis būtų sąmojingas?
Jenna stengėsi sugalvoti tikrą priežastį.
- O, kad vienaragiai galėtų kalbėti. Būtų tikrai pravartu, - gan graudžiai pasakė, žiūrėdama į nuskriaustą gyvūną.

Nemesis prikando lūpą:
-Kaži, ar pavyktų su minčių koštuvu perskaityti jo mintis..?
Mergina įtariai pažvelgė į Janną.
-Na, jugi žmogaus prisiminimus tai galima žiūrėti. Kodėl nebūtų galima pabandyti su vienaragiu?
Ji nagu perbraukė per savo kaklą. Nemesis vėl prikando lūpą ir laukė direktorės nuomonės.

- Ne, nemanau.
Jenna susimąsčiusi pažvelgė į vargšą gyvulį. Šis, atsigulęs, gailiai stebėjo abi miško viešnias, retkarčiais liūdnai sužvengdamas, lyg norėtų ką joms pasakyti. Deja... Jos nesuprato vienaragio kalbos.
- Manau reiktų visų pirma praeiti kiek mišku, pažiūrėt, gal yra dar kur nors aukų.
Moteris paėjo kiek tolėliau ir atsisuko į merginą ir gyvūną.

Etaina sutikdama linktelėjo:
-Gal bus kokių kovos ženklų ar dar ko nors....
Mergina gailiai pasižiūrėjo į vienaragį. bet greitai susitvardė. Viešpatie, Durmštrangietė šitaip vaikiškai elgiasi...Baisu.... Etaina apsižvalgė:
-O link kur mes galėtume eiti? Miškas didelis...Visgi netyčia ir pasiklysti galima...
Ji pamosavo lazdele.
-Gal einam tiesiai pagal keliuką o poto pažiūrėsim kur jis mus nuves?

Jenna nusišypsojo:
- Lyg tais minėjau, kad gerai pažįstu mišką. Nueisim pirma ten, - parodė į miško glūdumą. - Ieškosim sužeistų vienaragių ar kovos ženklų. Trokštu išsiaiškinti, kas taip pasielgė. Vis dėl to tai nuostabus gyvūlys - negalima to taip palikt ramybėj.
Moteris žengė takeliu.
- Vienaragį palikim, nemanau kad kur pabėgs.

Etaina linktelėjo ir žengusi žingsnį į priekį sukluso.
-Mrm....Na tikriausiai pasigirdo.
Mergina paėjo toliau ir atsisukusi į Jenną paklausė:
-Einate ar ne?

- Einu einu, - nusijuokė ir pasekė jaunąją mokytoją. Netrukus, ji ją prilengė ir jos ėjo kartu, žingsnis į žingsnį. Ragana apžiūrinėjo medžių kamienus, kurie buvo... sudraskyti??!
- Etaina, - kreipėsi Jenna. - Ar man tik atrodo, ar čia to paties žvėrio įdrėskimai?
Medis gailiai suošė, kas ko gero reiškė "Taip, ir dar labai skauda!".

Etaina priėjo ir prilietė medžio kamieną:
-Taip tas pats. Galima atskirti pagal įdrėskimų žymių trajektoriją...Penki dryžiai kairėj, penki dešinėj.
Mergina išsitiesė:
-Mano sesuo stebi gyvūnus. Teko keletą kartų ją lydėti. Matėm ir baisesnių dalykų. Tik kyla klausimas.Kas tai padarė?
Etaina pacaksėjo liežuviu.
-Na mes žinome: jis turi penkis pirštus ir stovi ant užpakalinių kojų.
Merginos veidas persimainė. Jos ir taip baltas veidas išblyško.

Jenna pirštais perbraukė per medžio žaizdas, kurias padarė beširdis gyvis. Iš toli pasigirdo vienaragio gailus žvengimas. moteris atsisuko į garso pusę ir atsiduso. Kiek taip pastovėjus, ragana pareiškė:
- Eime toliau, gal rasim ką panašaus. O gal ir patį kenkėją ar... daugiau aukų.
Jenna visa širdimi troško, kad kiti vienaragiai būtų nepaliesti to velniško padaro rankos. Tiksliau letenų.
- Gal jūs numanot, kas tai galėtų būti?

Etaina pradėjo greitai mirksėti:
-Manau mes tai greitai išsiaiškinsim...!
Ji mostelėjo pirštu į kitą miško pusę. Ten stovėjo pasiutęs, kaip velnias vilkolakis, raudonomis akimis. Iš jo burnos tryško seilės ir šis pradėjo kaukti. Etaina iškėlė lazdelę:
-Gal turim kokių idėjų?! Viena tokia dabar labai praverstų..!