Krantas

Shania linktelėjo.
- Aišku, kad laukiu... Daugiau mokslų, daugiau turėsiu ką veikt be blūdymų.
Mergaitė patrynė delnais:
- Gal dar atsiras kokių papildomų užsiėmimų...Žodžiu, fainai.
Shania pastebėjo, kad pradėjo lyti. Tada išsitraukė lazdelę iš džinsų kišenės ir tarstelėjo:
- Accio skėtį.
Skėtis atkeliavo į Shanios rankas, mergaitė jį išskėtė.
- Pamenu, sakei, kad nori sušlapti?..

- Gerai, kad nepamiršai, - berniukas nusijuokė ir atsistojo. - Man patinka lietus. Natūralus.
Lietaus lašai lietė Matthew, vis labiau jį sušlapindami. Kartu jie gaivino sudžiuvusias ir ne žoleles, nuteikdami jas dar vienai, gražiai ir gaiviai dienai. Ežeras buvo pilnas mažų ratilėlių, kuriuos sukėlė tie mažyliai, šėldami krisdami į Žemę.
- Žinai, o aš visad per lietų lauke būnu. Tėtis sako, kad aš durnas, aš linkteliu, o tas nuvaro namo.
Berniukas nusijuokė ir atsisuko į Shania ir šyptelėjo.

Shania nusijuokė:
- Pritariu dėl to, kad esi durnas... Nu kad laukė būni kai lyja. Be to, gi gali peršalt.
Mergaitė žiūrėjo į tolį, ir toliau laikė skėtį:
- Tai visdar stovėsi ant lietaus?
Shania pakreipė skėtį arčiau savęs.

- Jei peršalsiu, tai peršalsiu. Man patinka lietus ir nesiruošiu jo vengti. - pasakė berniukas gan rimtai, bet nenusiteikęs piktai. Jis vėl atsisuko ežero pusėn, kuriame buvo chaosas - ko gero ežero žuvis nelabai norėjo priimti lašelių į svečius, tad dažniausiai ramios bangelės kiek įsiaudrino. Matthew prisiminė vėl, kaip jį namo šaukia tėvas, juokdamasis ir vadindamas ji protingu kvailiu.
- Stovėsiu, - nusijuokė, grįžęs iš kelionės į prisiminimus. Jis pasižiūrėjo į ją per petį - Shania skaitė ant žolės, bandydama apsaugoti knygą nuo siautėjusių lašų skėčiu. - Bet jei nori, galime eiti.
Šyptelėjęs vėl nusisuko ir įkvėpė gaivaus, lietaus oro.

- Tu gali stovėt, man su skėčiu nebaisu,- nusijuokė Shania ir įsmeigė skėtį į žemę taip, kad net kai vėjas pūtė jis nelingavo. Mergaitė pervertė puslapį ir toliau skaitė:
-O kokia nauda tau iš to, kad čia stovi?..
Ji caktelėjo liežuviu, perskaičius vieną pastraipą.
- Oplia... Dar ir būna tokių nužudymų,-nusistebėjo Shania skaitydama.

- Nežinau, tiesiog gerai jaučiuosi. Ir ne tu viena turi įpročių, - nusijuokė, prisiminęs, kaip Shania ryte jam trenkė per veidą, kai šis ją bandė prikelt. - Žemė šaukia.
Dar kartą pasigirdo jo juokas, kurio garsą kiek užgožė linksmą lašelių melodija. Ji buvo viena iš priežasčių, kodėl berniukas mėgo lietų. Jis akimis palydėjo kelias į pelėdyną grįžusias pėlėdas, ir jas pasveikindamas, grįžus namo.

Shania vėl nusijuokė:
- Ak, tai tau stovėjimas ant lietaus yra įprotis?.. Žiauru.
Mergaitė nusipurtė. Tada išsitraukė lazdelę, ir nukreipė į Matthew:
- Aguamenti.
Iš lazdelės galo pasipylė vandens čiurkšlė, ir ji buvo skirta Matthew. Shania pradėjo kvatoti.
- Papildomas lietus.

- Ach taip,- šelmiškai šyptelėjo ir atsisukęs į Shanią Taip pat sušuko. - Aquamenti!
Shaniai į veidą teškėsi menka čiurkšlelė, kiek aptaškydama knygą.
-Hehe, - nusijuokė ir prisėdo prie jos. Dabar mes abu šlapi.
Jis nužiūrėjo dangų, kuris tądien buvo ypatingai surūgęs. Berniukas dar pasiklausė gamtos muzikos ir kreipėsi į draugę:
- Eime į mokyklą.

- Negerai, negerai...- tarstelėjo ji, ir gavo gerą gurkšnį vandens. Shania užvertė knygą ir riktelėjo:- Tarantallegra.
Mergaitė vėl pradėjo juoktis, nes Matthew siaubingai šoko.
- O ko į tą mokyklą?.. Gi ir čia gerai...Gaivaus oro norėjai.
Shania toliau juokėsi.

Ėė, - piktai susiraukė. Nors jo kūnas judėjo kaip norėjo, berniukas vis dar galėjo kaitaliot minas. - Sustabdyk!
Jis šoko priešais Shanią oji juokėsi, išsitiesusi ant žolės. Jis bandė prisimint ką nors tokio, kad galėtų sustabdyti save.
- O į mokyklą tam, - berniukas pradėjo ir virš jų galvų švystelėjo žaibas. - Tam, kad jau žaibuoja.

Shania visdar juokėsi:
- Gerai, kad ne ant manęs....
Ji nustojo juoktis, kai pažiūrėjo į dangų:
- Aiškeregys, blyn. O kaip sustabdyti aš nežinau, pats galvok.
Mergaitė aiškiai melavo, nes ji žinojo kaip sustabdyti tuos šokius.

- Labai ačiū, - berniukas piktai pažiūrėjo į savo draugę, o jo veido išraiška reiškė, kad jis nežino, kaip tą niekalą sustabdyt. Kojos kiek galėdamos judėjo, rankos iš paskos. Matthew judėjo it koks šokėjas, o Shania išsidrėbusi atrodė, lyg vertinto jo šokį.
- Sustabdyk, Shania, aš nesiruošiu būti partrenktas žaibo man bešokant.

Shania linktelėjo.
- Gerai, gerai. Finite incantatem.
Matthew nustojo šokęs.
- O ką, visa įspūdinga būtų būti partrenktam žaibo bešokant.
Shania atsistojo, ir išrvė skėtį su žemėm.
- Tai einam į pilį?..

- Cha, kaip juokinga, - burbtelėjo, pagaliau sustojęs šokti. - Net nebandai dar taip padaryti.
Berniukas galėjo pagaliau pats judėt.
- Aquamenti, - dar šūktelėjo ir aptaškė Shania vandeniu. - Gerai, dabar galim eiti.
Jis jau buvo patenkintas.

- Ne, nu... Jau man vėl nekeršyk, nes bu dvigubas šokių vakaras,- Shania šyptelėjo, nes žinojo, kad šitoj srity ji už Matthew pranašesnė.
Mergaitė sumurmėjo burtažodį, ir knyga tapo vėl sausa. Tada ją įsikišo į kuprinę, ir atsistojo.
- Gerai, kur dabar?

- į bendrąjį, - Matthew įtariai pažiūrėjo į Shanią. - Kurgi dar.
Lietaus genami, Shania ir Matthew patraukė link pylies, palikdami audrą skriausti vargšės žemės. Dar kartą sužaibavo ir pasigirdo griaustinis, vėjas draskė lapus nuo medžių. Baisu, tikra audra.